Miškinė panika
Šią savaitę aš buvau paslėptas Žalgirio miške – ketino nuotraukti juodąjį Gandrą, kuri yra nykstančių rūšių paukštis. Kas rytas 3 valandas atsikeldavau, sėdėdavau ant suolės su kameromis, ir galiausiai ketvirtą dieną pavyko! Nuotraukos buvo nuostabios: juodasis Gandras lėtai skraidinėjo virš ežero, saulėlydžio šviesa apvėjo jo spaudas.
Įkroviau juos į kompiuterį ir užšifruojau ZIP failą – norėjau užtikrinti, kad niekas neturėtų prieigos iki unikalių nuotraukų. Bet vakar pakeičiau naują kompiuterį, ir... pamiršau slaptažodį.
Dabar mano laikas baigiasi: žurnalas „Gamtos Pasaka“ reikalauja nuotraukų iki 17 valandų, o dabar yra tik 9 valandos. Aš bandžiau visus galimus slaptažodžius: mano gimimo datą, mano katės vardą „Miau“, miško pavadinimą, net ir seną telefoną numerį. Bet niekas neveikė. Mano rankose buvo prakaitas, o ekrane rodomas klaidos pranešimas „Neteisingas slaptažodis“ atrodė kaip mirtinis bausmė.
Gelbėjimo akimirka
Kolega Milda atėjo su kavos puodeliu ir pamatė mano nusivylimą. – Kas nutiko? Ji paklausė. Aš pasakiau ją apie viską: mišką, Gandrą, pamirštą slaptažodį ir terminą. – Na, pabandyk Catpasswd svetainę! Mano draugas naudojo ją kai prarado slaptažodį prie Excel failo, – ji pasakė, – „Nereikia nieko atsisiųsti, tiesiog įkeli failą naršyklėje. Ir jie dėmesio skiria duomenų saugumui, net galite įkelti tik failo nuosavybę, jei norisi nepamirsti originalaus failo pavojaus.“
Aš buvau šiek tiek nepatikimas, bet nieko kita nebuvau galėjęs padaryti. Atidariau naršyklę, įvedžiau svetainės adresą ir įkėliau savo užšifruotą ZIP failą. Pasirinkiau parinktį naudoti dažniausiai naudojamų slaptažodžių žodyną – maniau, kad slaptažodis tikriausiai yra kažkas paprasto, kurį aš tiesiog pamiršau.
Po maždaug dvių valandų man atėjo el. laiškas: slaptažodis buvo atrastas! Aš net neįtikėjau savo akims – tai mano seno dviračio numeris, kurį aš naudojau kaip slaptažodį prieš metus.
Sėkmės akimirka
Aš greitai atidariau failą, peržiūrėjau nuotraukas ir paruošiau jas žurnalui. Pateikiau juos netrukus prieš terminą. Po kelių valandų mano telefonas skambėjo – tai žurnalo redaktorius. – Nuotraukos yra nuostabios! Mes naudosime vieną iš jų kaip viršelį, – jis pasakė su džiaugsmu.
Aš atsileidau Mildai ir pasakiau: „Tai tikrai gelbėjo mano karjerą. O tas dalykas, kad nereikia atsisiųsti jokių programų – tai tikrai saugo laiko. Ir aš neradau jokio pavojaus, kad mano nuotraukos bus pasiektos kitiems.“
Dabar aš visada saugoju slaptažodžius, bet jei kada nors pamiršiu, žinau, kur eiti.