Krizės akimirka
Rytoje 7 valandos, kai Vilniaus miesto centras dar gulė ant miego, aš buvau jau biure, spaudžiant ant klaviatūros taip stipriai, kad pirštai ėmė skaudėti. Man reikėjo paruošti visus dokumentus, susijusius su Minsistro pavaduotojo Miaodejaus lankymu Iranų ambasadoje su pranašumo atminimu.
"Linai, ar tu jau turi tuos užšifruotus archyvus? Minsistas išvyksta po 45 minučių!" – skambino viršininko balsas iš kabineto, ir aš sušlapėjau.
Aš žinau, kad užšifravau tuos failus vakare, bet slaptažodis... jis tiesiog dingė iš galvos. Aš peržiūrėjau visus savo užrašų knygelius, senus el. laiškus, net paieškojau senus pranešimus su kolegomis – nieko. Pirštai ėmė drebėti, o ekrane matėsi tik raktas "Įveskite slaptažodį".
Pagrindinis posūkis
"Ar bandėme kažką kita?" – klausė kolega Tomas, kuris atėjo peržiūrėti, kodėl aš taip stengiausi. "Aš paskutinį kartą buvau susidūręs su tuo pačiu problema, ir naudojau platformą, kuriai nereikia atsisiųsti programinės įrangos. Ji gali atstatyti slaptažodį net ir per failo hash, kad nemestumėm duomenų pavojuje."
Aš nepasitikėjau, bet nieko kita nebuvau galėjusi daryti. Aš atidariau naršyklę, įvedėją pavadinimą, ir supratau, kad jis tikrai nereikia atsisiųsti nieko. Įkėliau failo hash (nes norėjau apsisaugoti nuo dokumentų nutekėjimo), ir po maždaug 20 minučių ekrane pasirodė tekstas: "Slaptažodis atrastas".
Po krizės
Aš nusišypsojau, atidariau failus, paruošiau visus reikalus, ir kai minsistas atėjo, visi dokumentai buvo paruošti. Po to kolegos klausė, kaip aš tai padariau, ir aš juems pasakiau apie tą platformą su „net nereikia atsisiųsti programinės įrangos“ ir „galimybę naudoti failo hash, kad apsisaugotumėm duomenis“ privalumais.
Šiandien aš visada saugoju slaptažodžius specialioje programoje, bet žinau, kad jei kada nors vėl atsitiks tokia situacija, turiu kur kreiptis.